1720 metais jau buvo atrasta daug naujų šalių, dailininkai keliavo ieškodami įkvėpimo šaltinių. Tradicinės dailininkų dirbtuvės po truputį nyko, pameistriai tapo pirmųjų dailės mokyklų mokiniais. Keičiantis laikams dailininkai pradėjo ieškoti naujų galimybių ir dailės reikmenų. Dailininkas Chardinas kreipėsi į žinomo dažų gamintojo Lefranco protėvį, kuris Paryžiuje, Sen Žermeno kvartale, turėjo pigmentų parduotuvę. Nuo to laiko atsirado dailės reikmenų pramonė su ilgametėmis tradicijomis, o dailininkai ir prekybininkai pradėjo glaudžiai bendradarbiauti.
Aleksandro Lefranco vaidmuo dažų ir lakų gamyboje yra labai svarbus. Atlikus senų paveikslų dažų cheminių medžiagų mokslinį tyrimą, buvo sužinota, kokių pavojingų, nuodingų ir neilgalaikių medžiagų reikia vengti. Kiekvienos dažų spalvos receptas buvo sukurtas remiantis laboratoriniais tyrimais.
Bėgant metams keitėsi dažų sudėtis, buvo sukurtos naujos spalvos ir priedai, tačiau dažų tūbelės žymėjimas, kurį 1859 metais pirmiausia pradėjo naudoti Lefrancas, liko nepakitęs nuo 1889-ųjų. Ant dažų tūbelės yra nurodyta informacija apie dažų cheminę sudėtį, dengimo savybes ir galimus pokyčius maišant dažus.
„Lefranc Bourgeois“ naudoja per kelis šimtmečius surinktas žinias ir patyrimą bei taiko juos gamindama dailės reikmenis mėgėjams ir profesionaliems dailininkams. Iš įvairių gaminių serijų ir daugiau nei 6 000 pavadinimų prekių sau tinkamas atras profesionalūs dailininkai, mėgėjai, užsiimantys rankdarbiais ir vaikai.